Lietuva ir Šventasis Sostas
Lietuva ir Šventasis Sostas
|
Lietuvos Respubliką de jure popiežius Pijus XI pripažino 1922 m. lapkričio 10 d. |
|
1940 m. Šv. Sostas nepripažino Lietuvos okupacijos ir aneksijos, todėl Lietuvos diplomatinė atstovybė prie Šv. Sosto nebuvo uždaryta. |
|
1991 m. rugsėjo 30 d. buvo atkurti diplomatiniai santykiai. |
|
1992-2004 m. Kazys Lozoraitis tapo pirmuoju ambasadoriumi po nepriklausomybės atkūrimo. |
|
1992-1997 m. pirmasis Apaštališkasis nuncijus Lietuvai buvo Justo Mullor Garcia. |
Lietuvos ir Apaštalų Sosto santykių pradžia siekia XIII amžiaus vidurį, karaliaus Mindaugo krikšto ir vainikavimo laikus. Vėliau, Lietuvai tampant krikščioniška valstybe, ryšiai buvo nuolat plėtojami. Tačiau tikrųjų diplomatinių santykių, moderniąja prasme, istorija prasidėjo tik XX amžiaus pradžioje kartu su atgimstančiu Lietuvos valstybingumu.
Pirmuoju Lietuvos atstovu prie Šventojo Sosto 1919 m. buvo paskirtas kun. Jurgis Narjauskas. 1922 m. lapkričio 10 d. popiežius Pijus XI (Achille Ratti, buvęs Apaštališkasis vizitatorius Lietuvoje) pripažino de jure nepriklausomą Lietuvos Respubliką.
Nuo 1922 m. Lietuvos atstovybei prie Šv. Sosto vadovavo laikinieji reikalų patikėtiniai Kazimieras Bizauskas (1922-1924) ir Juozas Macevičius (1924-1926), įgaliotasis ministras Jurgis Šaulys (1927-1931), reikalų patikėtiniai Stasys Lozoraitis (1931-1932) ir Kazimieras Graužinis (1932-1939).
Tarpukario metais Lietuvos ir Šv. Sosto santykiuose būta nesklandumų, visų pirma dėl Vilniaus arkivyskupijos priskyrimo Lenkijos bažnytinėms provincijoms, tačiau buvo ir pasiekimų, kurių bene svarbiausias – 1927 metais sudarytas Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto konkordatas.
1939 m. spalio 18 d. skiriamuosius raštus popiežiui Pijui XII įteikė Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Stasys Girdvainis. Po kelių mėnesių prasidėjo Lietuvos okupacija, tačiau Šventasis Sostas Lietuvos aneksijos nepripažino ir leido Lietuvos pasiuntinybei prie Šventojo Sosto toliau veikti. Po Stasio Girdvainio mirties 1970 m. vadovavimą pasiuntinybei perėmė Stasys Lozoraitis jaunesnysis.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo atkurti ir pilnaverčiai Lietuvos ir Šventojo Sosto santykiai. Pirmasis Lietuvos ambasadorius Kazys Lozoraitis skiriamuosius raštus įteikė 1992 m. liepos 11 d. ir ėjo šias pareigas iki 2004 m. 2004-2008 m. Lietuvos ambasadai prie Šventojo Sosto vadovavo ambasadorius Algirdas Saudargas, 2008-2012 m. – ambasadorius Vytautas Ališauskas, 2012-2017 m. –ambasadorė Irena Vaišvilaitė, nuo 2017 m. – ambasadorius Petras Zapolskas.
Per visą Lietuvos istoriją vyko du popiežiaus vizitai: 1993 m. rugsėjo 4-8 dienomis Lietuvoje lankėsi popiežius Jonas Paulius II, o 2018 m. rugsėjo 22-23 dienomis mūsų šalyje viešėjo popiežius Pranciškus.
Dvišalės sutartys
1927 m. rugsėjo 27 d. pasirašytas Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos konkordatas. Jis padėjo pagrindus santykiams tarp Bažnyčios ir Valstybės iki pat sovietų okupacijos. 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga denonsavo konkordatą, tačiau šis jos aktas niekada nebuvo pripažintas Šventojo Sosto.
1990 m kovo 11 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, konkordatas de facto nepradėjo veikti dėl iš esmės pasikeitusių politinių ir istorinių sąlygų (nauja politinė valstybės sandara, naujos valstybės sienos ir kt.). 1991 m. gruodžio 19 d. Šventajam Sostui įkūrus Lietuvos teritorijoje dvi – Vilniaus ir Kauno – bažnytines provincijas ir suderinus jų ribas su Lietuvos valstybės sienomis, atsirado sąlygos pakeisti 1927 m. konkordatą veikiančiomis tarptautinėmis Lietuvos ir Šventojo Sosto sutartimis. Tokios trys sutartys, nustatančios Katalikų Bažnyčios ir Lietuvos Valstybės santykių ir bendradarbiavimo normas, buvo pasirašytos 2000 m. gegužės 5 dieną Vilniuje: tai sutartis dėl santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir Valstybės teisinių aspektų, sutartis dėl kariuomenėje tarnaujančių katalikų sielovados ir sutartis dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje.
2012 m. birželio 8 d. Vilniuje pasirašyta Lietuvos ir Šventojo Sosto sutartis dėl kvalifikacijų, susijusių su aukštuoju mokslu, pripažinimo. Joje susitariama pripažinti aukštojo mokslo kvalifikacijas ir aukštosiose mokyklose baigtas dalines studijas, sudaryti palankias sąlygas aukštųjų mokyklų studentų ir dėstytojų judumui.
